2020-09-25

Alytaus aeroklubo viršininkas K. Urbanavičius: skraidymas veikia kaip narkotikas

Alytaus aerodromas imtas kurti buvusių ulonų kareivinių vietoje, 1939 metais. Vietiniai gyventojai kartu su Lietuvos kariais lauką ruošė kaip aerodromą Lietuvos karo aviacijai. 1940 m. čia įsikūrė sovietinė eskadrilė. 1944 m. iš čia prancūzų lakūnai su naikintuvų pulku „Normandija – Nemunas” vykdė karines operacijas prieš fašistinę Vokietiją. Šiuo metu aerodromas priklauso Alytaus aeroklubui. Šiandien kalbiname Alytaus aeroklubo viršininką Kęstutį Urbanavičių.

Kokios veiklos šiuo metu vykdomos Alytaus aerodrome?

Šiuo metu aerodrome vykdoma įvairi veikla: sklandymas, akrobatinis skraidymas, aviamodelių sportas, vaikų sklandymas, parasparnių sportas. Taip pat aerodrome įsikūręs klubas „Žaliasis lankas”, kuriame treniruojasi ir vykdo varžybas šaudytojai iš lanko.

Kiek pas jus apsilanko žmonių, norinčių tapti pilotais?

Manau, kad svajoja apie tai daug kas. Kiekvienas, manau, pagalvoja apie skraidymą: apie paukščių skrydžius, apie panašų darbą. Tačiau ne visi tam ryžtasi, nes piloto darbas reikalauja žinių ir geros sveikatos, todėl tam pasiryžti reikia valios. Norinčių skraidyti ateina nemažai.

Ar pilotavimas – brangus užsiėmimas?

Taip. Dabar lėktuvų, sklandytuvų, netgi ir aviamodelių sportas yra tikrai nepigus dalykas, nes pirmiausia reikia turėti techniką, taip pat patirtį, kad galėtum išsilaikyti licenciją. Visa tai kainuoja ir ne kiekvienam prieinama. Netgi ir tam jaunuoliui, kuris galėtų ir norėtų skraidyti, finansai kartais apriboja galimybes. Ne visi tėvai gali prisidėti pinigais. Nes aeroklubas, kaip žinoma, yra visuomeninė organizacija, valstybės nefinansuojama, išsilaikanti iš savų klubo narių lėšų, tad tai tikrai brangus užsiėmimas.

Kokio pasiruošimo reikalauja bandymas tapti pilotu?

Reikia turėti gerą sveikatą, taip pat būti nusiteikus psichologiškai. Taip pat, jeigu nori tapti pilotu, reikalingos žinios, mokslai. Tai užima ne vienus metus. Kai kas mokosi universitetuose, kiti pilotų mokyklose. Psichologinis pasiruošimas reikalingas tam, kad žmogus suprastų, ką daro, kad būtų nusiteikęs ir žinotų, kad tai ne žaidimai, kad veiksmas vyksta ne ant žemės ir yra rizikinga.

Kaip apie skrydžius atsiliepia turistai?

Yra žmonių, kurie pageidauja skrydžių virš miesto, virš Nemuno kilpų, virš Dzūkijos. Po skrydžio žmonės dažniausiai dėkoja, džiaugiasi pamatę tą grožį iš viršaus. Jie sako, jog netikėjo, kad miestas taip gražiai atrodo iš viršaus.

Kaip manote, kas žmones atveda į aerodromą?

Tikriausiai juos atveda noras pakilti, skraidyti. Susidomėjimas lėktuvais. Nes skraidymas – ne kiekvienam skirtas. Kai kurie tiktai grožisi tuo, o kiti pabandę skrydį negali sustoti. Tai – kaip narkotikas. Norisi skristi dar ir dar.

Kiek metų aeroklubui ir kokia buvo jo veiklos pradžia?

Aeroklubo užuomazgos prasidėjo dar po karo, kai jaunimas pradėjo domėtis sklandymu ir patys pradėjo gaminti sklandytuvus. O patvirtintas klubas buvo 1959 m. Šiemet aeroklubui 61 – eri metai.

Kodėl pats pasirinkote aviatoriaus kelią?

Pirmiausia atėjau ir išbandžiau šią veiklą. Ji mane traukė, norėjosi vis tobulėti, įvaldyti vis naują lėktuvo tipą. Prasidėjo akrobatiniai skrydžiai, kurie reikalavo to pastovaus treniruočių krūvio, kad galėtum tiksliai atlikti visus manevrus. Patyriau norą skraidyti.

Ar prisimenate savo pirmąjį skrydį?

Be abejo. Pirmas savarankiškas skrydis tikrai buvo pilnas jaudulio, nes antroje lėktuvo kabinoje nebuvo instruktoriaus. Tuomet tu skrendi, apsidairai, pabandai per radijo ryšį pakalbinti ką nors, tačiau niekas neatsako. Viskas nuo pakilimo iki nutūpimo priklauso nuo tavęs. Tai tikrai jaudinantis dalykas. Bet vis tiek viskas pavyko.(Juokiasi)

Share via
Copy link
Powered by Social Snap