2020-09-23

Alytaus dailės mokyklos direktorius R. Diržys: valdžia turi atsiminti, kad jie yra juokingi

Tuo tarpu, kai A. Lukašenka čiuožia iš savo posto, šiuos politinius įvykius jau seniai išpranašavęs Alytaus dailės mokyklos direktorius R. Diržys juokiasi, išgirdęs klausimą, kas nutiktų, jei neliktų meno. Pirmiausia išsiaiškiname kelias sąvokas.

Kas nutiktų, jei neliktų meno?

Norint atsakyti į šį klausimą, reikėtų atsakyti į du bazinius dalykus: kas yra menas, o antras dalykas, ką reiškia būti. Didžiąja dalimi menu yra vadinami tarsi savaime suprantami dalykai, už kurių kartais pasislepia tai, apie ką niekas nešneka. Aš suvokiu meną kaip toli gražu ne teigiamą reiškinį, o kaip valdančiosios klasės ideologinę struktūrą. Ir man jis, kaip toks, nėra priimtinas, nes jis atlieka represinę funkciją. Manau, kad jeigu neliktų meno, pasaulis labiau atsidustų, negu jeigu neliktų Covid – 19. Nes tai yra žymiai didesnis blogis, žymiai labiau įsišaknijęs, ir galima įvardinti Covid – 19 netgi kaip teigiamą funkciją, nes jis paralyžiuoja meną. Aš būčiau netgi linkęs pateisinti virusą, kuris yra visgi organinės kilmės, tai yra gyvybės forma, kad ir kokia minimali būtų, bet menas neturi jokios gyvybės formos. Tai yra tiesiog abstrakcija, kurios pagrindu yra diferencijuojami žmonės, kurios pagrindu nustatomos tam tikros hierarchijos, skirstoma į svarbius reiškinius ir nesvarbius, neturint jokių kriterijų ir nesivarginant juos turėti.

Iš esmės tai yra klausimas, kaip valdyti žmones, tai yra valdžios santykių visuomenėje klausimas. Be šito paaiškinimo, mano žodžius “Manau, kad be meno pasaulis būtų geresnė vieta gyventi”, jūs priimtumėte kaip mano aroganciją. Paprastai yra vengiama apibrėžti, ką mes vadiname menu. Mūsų kultūriniame formate, kuriame mes gyvename, konkrečiai kapitalizme, dabartiniame arba valstybiniame kapitalizme – Sovietų Sąjungoje, menas priimamas kaip reiškinys besąlygiškai nuo Dievo. Iš kažkur atėjo įkvėpimas žmogui ir tai yra absoliuti teigiamybė. Tai yra melas. Aš esu daugybę metų atidavęs šitai sistemai, meno sistemai, ir esu labai kritiškas.

Ką daro dailės mokykla, kad pakeistų požiūrį į meną?

Dailės mokykloje vengiama naudoti žodį “menas”. Mes dirbame su vaizdu. Tai yra konkretūs dalykai. Ir vengiame tokių abstrakcijų, kurios reikštų, kad kažkas yra svarbesnis negu kažkas kitas. Tai ir yra meno buvimo visuomenėje klausimas.

Kas jums atrodo estetiška?

Tai dar vienas klausimas, kuris yra labai suveltas ir kartais jis atrodo labai minimalizuotas. Jis iki tiek sumenkintas, kad reiškia praktiškai grožį. Gražu arba negražu. Klasikinis estetikos suvokimas yra šešios estetinės kategorijos. Jos pateikiamos poromis: grožis ir bjaurastis arba negrožis. Ir tarp jų nėra ribos. Yra tiesiog skalė. Yra išaukštinimas ir pažeminimas ir komedija bei tragedija. Šios kategorijos – tai estetinės kategorijos. Ne aš jas sugalvojau, jos egzistuoja nuo senovės Graikijos laikų ir sistematizuotos jos buvo I. Kanto, kuris prie viso to įvedė dar vieną sąvoką: geras skonis. Trumpas estetikos apibrėžimas – geras skonis. Ką tai reiškia – geras skonis? Tai reiškia, kai jūs priimate vienokius ar kitokius estetinius sprendimus: gražu – negražu, pagal tam tikras normas, kurios galioja visuomenėje ir tas normas nustato tie, kurie yra valdžios pozicijoje. Tai yra valdančiosios klasės valdymo įrankis, kurį nustatė XVIII a. filosofai, ir kuris sąlygoja visą eilę problemų, kurios darėsi kuo toliau, tuo baisesnės. V. Benjaminas, Frankfurto mokyklos filosofas, davė labai trumpą fašizmo apibrėžimą: tai yra estetizuota politika. Tai yra politikai, kurie priima sprendimus, neturėdami jokių argumentų. Nes estetika, pagal tą patį I. Kantą, jo “Sprendimo galios kritiką”, yra vienas iš tokių dalykų, kai estetiniai sprendimai yra priimami be jokių argumentų. Jie priimami iš galios pozicijų. Jie yra primetami. Pavyzdys būtų paprastas: matote, ten yra gyvatvorė.

Vieną kartą, prieš kokia dvidešimt metų, skambino iš švietimo skyriaus miesto savivaldybės ir sako: jūs privalote nukirpti gyvatvorę, nes ji yra negraži. Aš sakau: aš jos neapkarpysiu, nes man ji graži, o estetikos srityje aš turiu geresnį išsilavinimą negu jūs. Jie pasimetė ir leido jos nekarpyti. Nežino, kaip mane priversti. Ir šioje vietoje ateitų I. Kantas ir pasakytų: estetika, tai yra paklusimas valdžios santykiams. Taip, kaip valdžia sako, taip ir yra gražu. Bet kadangi valdžia yra pas mus pakankamai neišsilavinusi estetikos srityje, nežino, kad tai yra jų įrankis, priversti tokius kaip aš daryti tai, ką jie norėtų, aš tuo pasinaudodamas estetiką galiu panaudoti ir teigiamiems dalykams tiesiog iš jos šaipydamasis. Visose meno formose išaukštinimas ir pažeminimas yra principinė nuostata. Dėl to aš ir nekenčiu to meno, kadangi tai yra valdymo struktūra. Jeigu jūs sakysite: “gražu” – tai yra išaukštinimas. ,,Bjauru“ – yra pažeminimas. Išjuoksite kažką – tai pažeminimas, patyčios. Kas yra patyčios pas mus? Visi sako: “oj,patyčios, tai labai blogai”. Patyčios yra estetikos įgyvendinimas visuomenėje. Tai yra estetiniai santykiai. Aš nežinau, kodėl žmonės taip jaudinasi. Juk estetika – tai yra puiku, o patyčios – blogai. Bet tai yra tas pats. Ir dar yra heroizavimas. Aš baigęs dailės akademiją, turiu dailininko diplomą, iš esmės buvau ruošiamas kaip menininkas, kaip tam tikros ideologijos veikiantysis asmuo, kuris gamina estetinį produktą. Iš esmės aš esu parengtas kaip instrumentas, bet ką galiu išaukštinti, bet ką galiu pažeminti. Mano tokia profesija. Išaukštinti ir pažeminti. Kaip aš į tai žiūriu? Žiūriu į tai labai neigiamai. O kalbant apie tai, kaip tas dalykas siejasi su edukacija, aš labai plačia prasme bandau edukuoti, kad ir maži, ir suaugę žmonės pradėtų mąstyti apie tai patys. Žmonės turi mąstyti, atpažinti šiuos reiškinius, nes apie juos nei dailės, nei muzikos specialistai, nei meno kritika nešneka. Ir jei tokius klausimus iškeli, jie nusišalina nuo to. Jie mano, kad tai yra beprasmiai dalykai.

Ką manote apie šiuolaikinę žiniasklaidą?

Aš manau, kad dabar vyksta tokie procesai, kai žiniasklaida yra nuolatinėje transformacijoje. Šiuo metu žiniasklaida gali būti bet kas, kas turi savo blogą, kas internete skelbia vienokias ar kitokias naujienas. Ir tai iš vienos pusės griauna tradicinę žiniasklaidą ir galbūt žiniasklaidai tai yra liūdna, bet man tai patinka, nes išnyksta žinių monopolis. Manau, dabar iškyla poreikis žmonių saviorganizacijai dėl tam tikros teisės, dėl tam tikro požiūrio į žinias ir jų sklaidą. Manau, kad tai ilgas procesas ir man smagu, kad šiuo metu tos transformacijos vyksta. Manau, kad nieko nėra baisiau už žiniasklaidą, kuri yra totalitarinė, kurioje redaktorius pasako, kas turi būti spausdinama, kas ne. Kas turi būti pirmame puslapyje, kas penktame. Manau, kad tai yra atgyvenę dalykai ir aš džiaugiuosi, kad tie dalykai jau yra atgyvenę. Turi atsirasti naujos žiniasklaidos formos ir mes turime nustoti vartoti žinias. Šiuo metu yra labai daug naujienų vartojama.

Aš visgi norėčiau, kad išnyktų žinių vartojimas ir atsirastų dalijimasis žiniomis.

Pati pirminė žinių forma. Kaip tai įvyks, kokiu būdu tai įvyks aš kol kas nežinau, ir dėl to yra dar įdomiau. Galėčiau tame dalyvauti. Manau, kad žmonės turi pagaliau išdrįsti dalyvauti žinių prasmės gamybos procesuose. Nes tai nėra kažkokios specializuotos sektos užsiėmimas. Tai yra visų žmonių teisė į pilnavertį gyvenimą. Vietoj to, kad būtų žmonių kokiuose nors meniniuose užsiėmimuose, manau žmonės turi puoselėti savo pačių pažinimą. Nes menas neduoda pažinimo. Jis atima jį su laiku.

Kaip vienas mano geras bičiulis septintame dešimtmetyje išsireiškė, kad “Bachais užsikišę ausis jūs negirdite šiukšlių gaminimo garso”(juokiasi).

Ar esate turėjęs autoritetų?

Esu turėjęs. Esu turėjęs labai gerus mokytojus, fantastiškus. Jie man buvo autoritetai. Ir meno pasaulyje tam tikri žmonės man buvo autoritetai. Kai kuriuos iš jų teko asmeniškai pažinoti. Bet reikėjo kažkiek laiko, daug kartų per save reikėjo perlipti, kad suvokčiau, jog autoritetas yra problemiškas reiškinys. Tai vėl susiję su estetika (juokiasi). Aukščiau – žemiau. Manau, kad su autoritetais gerai yra tada, kai jie numiršta. Mokytojai, kurie man darė didelę įtaką, mirė gana anksti ir aš turėjau pats toliau kapstytis. Nebūtinai tiesiogine prasme reikia numirti. Manau, kad geras mokytojas yra tas, kuris sugeba numirti savo mokiniams. Manau, kad autoritetas ir autoritarizmas yra labai giminingos sąvokos. Ir autoritetas yra labai būdingas meninėje sistemoje. Nenoriu būti autoritetu, nemanau, kad tai yra reikalinga. Galiu dalintis savo mintimis, savo patirtimis. Neteigiu, kad tai vienintelis teisingas kelias. Galiu dalintis savo abejonėmis, kad žmonės apie tai mąstytų, bandyutų aiškintis, gilintis. Tai man svarbu.

Apie tą patį meną: aš blogai apie jį galvoju, bet yra problema ta, kad tie, kurie apie jį gerai galvoja, neturi jokių argumentų. Jie vengia pokalbio, vengia diskusijos. Pabandykite išprovokuoti bet kurį meno kritiką diskusijai apie meno prigimtį, reikšmę ir paskirtį. Jie visi bėga į krūmus. Kartą per televiziją prieš daugelį metų pianistas P. Geniušas kalbėjo ir arogantiškai juokavo, o paskui kažkaip prasitarė, kad “menas išgelbės pasaulį”, o paskui iškilo klausimas: kas tas menas? Ir jis pasimetė. Jis nežino, ką sakyti. Ir staiga jam į galvą ateina geniali mintis, jis sako: “taigi net karvės duoda daugiau pieno, kai Mocartą groja”. Jis taip apsidžiaugė radęs atsakymą, nes per visą gyvenimą girdėjo tik vieną atsakymą, kam reikalingas menas. Kad karvės daugiau pieno duotų.

Kas yra psichodarbininkas?

Tai žmogus kuriantis prasmę. Trumpai. Šiaip žodis “psichė” reiškia sielą. Tai žmogus, dirbantis psichinį darbą. Tai yra pakaitalas žodžiui “menininkas”, kuriuo aš netikiu. Tai yra žmogus, kuris dirba realų darbą. Ne statusą turi visuomenėje – menininko statusą.

Aš kategoriškai atsisakau gauti menininko statusą.

Neturiu meno kūrėjo statuso. Aš atsisakau privilegijų. Aš esu psihodarbininkas. Man šlykščios visos tos privilegijos, kurios suteikiamos kartu su menininko statusu. Aš matau, kad tai yra išsigimusi sistema, niekuo nesiskirianti nuo sovietinių laikų sistemos, kur tapytojas buvo tas, kuris tapo brangiais dažais ir juos nusiperka vardinėje parduotuvėje, kur gali apsipirkinėti tik žmonės, turintys dailininkų sąjungos pažymėjimą. Be to tie žmonės turi pozas. Man nepriimtina ta grupė žmonių, bet manau, kad visi vadinamieji menininkai dirba psichinį darbą. Ir už tai juos reikėtų gerbti. Problema ta, kad jie labiau vertina statusą ir kapitalą, nebūtinai piniginį kaitalą, finansinį kapitalą, gali būti simbolinis kapitalas, tai gali būti garsaus vardo turėjimas, kas irgi duoda tam tikras privilegijas.

Ne kapitalo turėjimas, mano manymu yra svarbus, bet pats darbas, psichinis darbas, darbas su siela, su prasmėmis.

Tai yra sunkus darbas. Mano tikslas, kad jis tarnautų ne valdančiajai klasei, kuris žemina visus likusiuosius ir išnaudoja žemesnio socialinio sluoksnio žmones. Šiaip, jei pamatysite parodas, atkreipkite dėmesį – ten visada dalyvauja žmonės, turintys aukštesnes pajamas. Nekyla net klausimų, kodėl ten nėra žmonių iš žemesnių socialinių sluoksnių. Mano bičiuliai netgi darydavo tokias akcijas. Buvo parodos atidarymas septintame dešimtmetyje, Londone, aš pats tokį eksperimentą dariau prieš dešimt metų Montevidėjuje. Vyksta parodos atidarymas, susirenka turtingi žmonės, o psichodarbininkai išeina į gatves ir išdalina pakvietimus ateiti nemokamai išgerti ir pavalgyti (parodose būdavo užkandžių ir alkoholio). Benamiai suplūsta į tą parodą kartu su turčiais. Turčiams bjauru, jiems nemalonu, jie net išsibėgioja. Ir lieka žemesnės klasės žmonės, kurie viską išgeria ir suvalgo. Jeigu septintame dešimtmetyje pavyko sugriauti rimtosios kultūros citadelę, tai 2014 m. Montevidėjuje buvo pastatyta ginkluota sargyba ir visi žemesnės klasės žmonės buvo jėga išmetami.

Nuo ko prasidėjo psichodarbininkų streikas Alytuje?

Jis išsivystė iš meno streiko. Meno streikas buvo nukreiptas prieš “Vilnių – Europos kultūros sostinę” ir visą sostinės centralizmą, kuriame kapitalas yra koncentruojamas ten, kur yra didesnė koncentracija aukštesniosios klasės žmonių. Ten yra daugiau pinigų ir daugiau “prasmės”, didesni statusai. Ir ES duoda dar daugiau pinigų, kad ta disproporcija būtų dar didesnė. Nes mane domina ne tiek finansinė disproporcija, kiek psichinė disproporcija. Žmonės regione tampa vis labiau “runkeliais”, o sostinėje jie vis labiau tampa psichopatais. Psichopatas, tai žmogus, neturintis sąžinės ir žiūrintis į visus aplinkui kaip į daiktus, kurie atlieka tam tikras funkcijas.

Kažkada Alytaus rotušės aikštėje stovėjo Jūsų sukurtas ,,Čiuožėjas”. Kokia buvo šios instaliacijos idėja? Ar jis tyčia buvo panašus į A. Lukašenką?

Čiuožėjo idėja yra čiuožti. Aš esu padaręs daug Lukašenkų. Esu padaręs virš dvidešimties įvairių darbų skirtų A. Lukašenkos temai. Kažkada radau laikraštyje, berods 1997 m. tokį keistą jo atvaizdą, kuris demonstravo, kaip politikas nori atrodyti sau gražus. Ir pradėjau iš to gražaus politiko daryti negražius dalykus. Aš manau, kad tai buvo ne tiek išaukštinimas, kiek pažeminimas. Kaip žinote, aš esu toks specialistas, kuris moka bet ką išaukštinti ir pažeminti. Aš pastačiau antipaminklą, kuris skirtas ne išaukštinimui, bet pasišaipymui. Jį daug kartų laužė ir miesto valdžia spaudė, kad jis išnyktų. Miesto valdžiai tai buvo labai nemalonu. Jam ant krūtinės buvo užrašyta “Liteurofoto”. Buvo tokia firma, kuri ryškindavo nuotraukas. Mes su užsakovu apsitarėme, kad padarysime skulptūrą. Jis nežinojo, kieno veidas bus. Labai nustebo, pamatęs tą veidą. Tačiau aš esu jam dėkingas, kad jis surado drąsos jį pastatyti.

Tai reikalavo daug drąsos, nes mes sulaukdavome net grasinimų, kad nuimtume. Ir baltarusių ambasados KGB atstovai važiavo čia su įvairiais ketinimais. Tai nebuvo labai malonus reiškinys. Gal keturis kartus teko atstatinėti skulptūrą. Ši skulptūra buvo pašinas miesto savivaldybės subinėj. Vėliau buvo panaikintas leidimas statyti skulptūrą po miesto aikštės rekonstrukcijų. Netgi buvau gavęs pasiūlymų ten pastatyti kažką kito. Bet ten juk čiuožėjo vieta. Mano mintis, kai stačiau skulptūrą, buvo tokia, kad valdžia turi atsiminti, kad jie yra juokingi.

Share via
Copy link
Powered by Social Snap