2020-09-27

Lietuvos Holokausto atminimas – „patikimas“ ar „nepatikimas“?

 

Pateikiame ištrauką iš Pietų Afrikos žydų laikraščio apie Holokausto atminimą Lietuvoje.

Daugelis Pietų Afrikos žydų, kilusių iš Lietuvos, atvyko į Pietų Afriką su imigracijos banga 1920 m. Mūsų seneliai retai aiškindavo apie savo padėtį. Čia pateikiu kontekstą. Pirmojo pasaulinio karo metu, kai dabartinė Lietuvos teritorija buvo Rusijos dalis, caro armija vykdė masinį žydų etninį valymą. Tuo laikotarpiu, ypač 1915 m. pavasarį, nemažai lietuvių aktyviai dalyvavo žudant senus žydų vyrus, moteris ir net vaikus bei plėšdami žydų turtą. Lietuvoje teigiama, kad rusai buvo visiškai atsakingi už etninių lietuvių veiksmus. Pavogtą žydų turtą lietuviai išlaikė. Po vienos išdavystės sekė kita išdavystė ir žydai nusprendė iškeliauti į “ekologiškesnes ganyklas”. Mažiau išsilavinę ir bedarbiai žydai išvyko iš Lietuvos, o žydų inteligentija liko, tikėdamasi, kad gyvenimas pagerės ir jų nebežudys.

Pasaulis žino apie 1941 m. Lietuvoje įvykdytą genocidą, kuriame Jonas Noreika buvo atsakingas už maždaug 14 500 iš 200 000 aukų nužudymą (įskaitant straipsnio autoriaus šeimą). Dalijimasis žydų turtu buvo plačiai paplitęs ir vėl lietuviai praturtėjo iš žydų turto.

1990 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, mes tikėjomės, kad Lietuva keisis, vykdydama reformas ir pateks į civilizuotų tautų panteoną, sakys tiesą ir žengs į priekį kaip tėvynainiai. Deja, mūsų karta yra tokia pati nusivylusi kaip ir ankstesnės kartos. Lietuvoje biurokratiniu būdu buvo įsteigtas Genocido centras, kad perrašytų Holokausto istoriją ir atleistų Lietuvą nuo atsakomybės. Pasaulis pastebėjo pateikiamą Jono Noreikos iškraipytą Holokausto istoriją ir atskleidė sąmoningas šalies  vadovų apgaules. Tame dalyvauja ir Lietuvos diplomatai, jiems pavesta pritraukti žydų investicijas į Lietuvą. Pastebima, kad Lietuva keistai žavisi žydų turtu.

Lietuvio, pavarde Cvirka, atvejis pakankamai aiškiai parodo, kokia yra strategija. Cvirka buvo blogas žmogus, jo aukomis tapo lietuviai, o Noreikos aukos buvo mūsų  žydų šeimos. Lietuvos vadovai abu atvejus ištyrė ir Cvirką paskelbė kolaborantu, o Noreiką – „visiškai nekaltu“. Kuo jie skiriasi?

Cvirka padėjo sovietams ištremti lietuvius į Sibirą, kur apie 28 000 iš 250 000 tremtinių mirė dėl baisių gyvenimo sąlygų (11,2%). Lietuva tai apibūdina kaip genocidą. Noreika padėjo naciams deportuoti žydus,  96,4% buvo kankinami, prievartaujami ir žudomi. Kai Cvirka pasirašė instrukcijas deportuoti lietuvius, vyriausybė juos apibūdino kaip „įsakymus“, tačiau Noreikos nurodymai dėl getų kūrimo ir turto grobimo, žydams buvo apibūdinti kaip „laiškai“ (žodžių skirtumas, skirtas veiksmams sušvelninti). Cvirka platino sovietinę propagandą, šlovinančią SSRS (Sovietų socialistinių respublikų sąjungą), o Noreika rašė ir paskelbė straipsnius, šlovinančius nacių ideologiją. Cvirka nuvyko į SSRS, o Noreika nuvyko pasveikinti savo personalą už puikų darbą, skerdžiant žydus.

Daugelis Pietų Afrikos žydų kreipėsi dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo, tačiau tik nedaugelis žino istoriją. Lietuva pasiūlė žydams pavogto turto grąžinimą su sąlyga, jei jie yra Lietuvos piliečiai. Bet  parengta pilietybės grąžinimo procedūra žydams buvo beveik neįveikiama. Aš – Gočinas vedžiau teisinę ir žiniasklaidos kampaniją, kuria siekėme atskleisti dvigubą sistemą (panašią į Cvirkos, palyginus su Noreika), ir atsitrenkiau į tą pačią suktą apgaulės ir antisemitizmo sieną. Pasibaigus restitucijos laikotarpiui, Lietuva „išsiaiškino“, kaip žydams buvo trukdoma atgauti pilietybę, ir pataisė įstatymą. Atsirado galimybė teigti, kad restitucija buvo pasiūlyta, nors beveik niekas taip ir nesugebėjo įgyvendinti.

Dabar Lietuva pilietybę valdo kaip paskatinimą, laukdama, kol žydai ją priims, o tada, tikėtina, investuos Lietuvoje, keliaus ir reklamuos šalį. (Vėlgi susižavėję „turtingais žydais“.) Atsisakydami suteikti pilietybę pagal žydų pateiktus prašymus dar restitucijos metu, Lietuvos vyriausybė pavadino vieną iš garsiausių Pietų Afrikos nacionalinių didvyrių Esther Barsel „nepatikima“, nes jos liudijimas prieštaravo ideologijai.

Žydų liudijimai, kurie buvo paneigti kaip „nepatikimi“, turi ilgą istoriją Europoje, žydai niekada nebuvo laikomi „patikimais“. Lietuva pripažino, kad Noreikos anūkė Silvia Foti * yra „nepatikima“, nes neigia Holokausto iškraipymą ir tvirtina, kad jos senelis dalyvavo  Holokauste. Taip pat „nepatikimais“ vadinami akademikai, tyrę Noreikos nusikaltimus, ir liudytojas, kuris pranešė apie Noreikos žodžius ,,izoliuoti“ žydus.

Jungtinių Valstijų kongresas parašė Lietuvos ministrui pirmininkui instrukciją, kad jis nustotų piktnaudžiauti kongreso dokumentais apie Holokausto iškraipymą. Ar kongresas yra „nepatikimas“?

Lietuvos vyriausybės viešųjų ryšių patarėjas parašė nesąžiningą pranešimą, kuriame teigė, kad Noreika  gelbėjo žydus. Anot vyriausybės, jis yra „patikimas“. Taip pat daug rašyta apie Lietuvos ketinimą Vilniuje, žydų kapinėse pastatyti naują konferencijų centrą. Tuo metu, kai Cvirka buvo pripažintas „kolaborantu“,  Lietuva pareiškė, kad jo paminklas yra pastatytas ant žydų antkapių. Šiuos žydų antkapius norima išsaugoti kaip „sąžiningumo aktą“, tačiau žydų kapinių kasinėjimo kritika daro žydus „nepatikimais“.

Lietuvos valdančioji partija svarsto įstatymus, kuriais siekiama panaikinti kaltinimą dėl Holokausto nusikaltimų. Seime siekiama pripažinti, kad Lietuva ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste. Juk seniai buvo sakoma, kad ne valstybė tai padarė, – žudė tūkstančiai asmenų, kurie  turėtų būti identifikuoti ir teisiami. Deja, Lietuva atsisako nustatyti asmenis, o mirę žmonės negali būti teisiami. Aptarus šias „nereikšmingas detales“, greičiausiai ir jos bus „nepatikimos“.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda sausio 23 d. turėjo dalyvauti pasaulio Holokausto forume Yad Vasheme, minint 75-ąsias Aušvico-Birkenau išvadavimo metines. 2020 m. sausio 24 d. „Lietuvos žydų asociacija Izraelyje“ surengė mitingą Izraelyje, protestuodama prieš melą apie Holokaustą Lietuvoje. Sausio 27 d. Lietuva sukurs kasmet rengiamą „Holokausto apgailestavimo šou“, kuriame kalbės apie sovietų ir nacių vykdytą niokojimą. Aukštos kvalifikacijos, profesionalūs rašytojai suformuluos kupiną liūdesio ir atgailos pranešimą, tačiau sumenkins lietuvių dalyvavimą. Vėliau lietuviai keliaus namo ir gerbs tokius didvyrius kaip Jonas Noreika.

Kas yra „nepatikimi“, lietuvių veiksmai ar lietuviški žodžiai? Vienintelis tinkamas atsakas Lietuvai yra pasibjaurėjimas, įžeidimas ir pasipiktinimas.

* Silvijos Foti knyga „Audra tėvynėje: atsiminimai, atskleidžiantys karo nusikaltėlį“, bus išleista 2020 m. ispanų kalba išleis Harper Collins, o 2021 m. – „Regnery History“ anglų kalba. • Pietų Afrikoje gimęs Grantas Gošinas aktyviai užsiima žydų reikalais, daugiausia dėmesio jis skiria istoriniam teisingumui. Pastaruosius 20 metų jis praleido dokumentuodamas ir grąžindamas žydų gyvenimo ženklus Lietuvoje. 2019 m. kovo mėn. jis kreipėsi dėl Lietuvos vyriausybės į teismą, kad ši pripažintų aktyvų vaidmenį Holokauste.

Share via
Copy link
Powered by Social Snap