2021-12-06

Lektorė Asta Ivaškevičiūtė: nusispjoviau į moteriškumą ir visas moteriškumo taisykles

Lektorė Asta Ivaškevičiūtė, iškeitusi karjeros aukštumas rinkodaros srityje į gyvenimą vienkiemyje, dabar  veda stovyklas moterims ir su džiaugsmu pasakoja apie savo gyvenimą: aš nuolatos svajoju ir noriu naujų dalykų, kurie ir vėl pildosi. Svajonių pildymasis man nėra kažkoks išskirtinis, vienkartinis, retai pasitaikantis stebuklas, tai yra mano normali kasdienybė“.

Nuo ko prasidėjo Jūsų kelionė į save?

Kažkuriuo momentu gyvenime pasijutau visiškai praradusi save. Prisiminiau, kad kažkada buvau linksma, laiminga, pilna energijos – gyva. Bet jaučiausi subyrėjusi į šipulius, nelaiminga, nuolat pervargusi, be jėgų, be motyvacijos ir nežinojau, kaip tai pakeisti. Atrodė, kad tai yra viskas, ko galiu tikėtis iš gyvenimo, tik dirbti, grįžti namo, užkišti tuštumą viduje maistu ir, gulėdama lovoje, žiūrėti filmus. O tada pasižiūrėjau filmą su Jim Carrey „Yes man“. Nepasakyčiau, kad filmas patiko, bet idėja, kurią pamačiau filme mane labai giliai palietė. Supratau, kad aš esu ta, kuri viskam sako „ne“. Ir nusprendžiau dažniau sakyti „taip“. Ne taip beatodairiškai, kaip filmo herojus, tiesiog sakyti „taip“ pasiūlymams iš draugų, o svarbiausia – pasakyti „taip“ savo svajonėms. Tuo metu buvau visiškai užgesusi, neturėjau tikslų, neturėjau svajonių, norų. Tiesiog egzistavau, stūmiau vieną dieną po kitos. Bet prisiminiau, kad kažkada norėjau išmokti piešti. Ir, kai feisbukas pasiūlė dailės kursus, tiesiog ėmiau ir nuėjau. Šios pirmos svajonės išpildymas buvo lemtingas, nes ne tik atradau didelį džiaugsmą piešti skirtingomis technikomis, bet ir susipažinau su Dainora Skrabuliene, dailės mokytojo Simono Skrabulio žmona. Dabar jau septynis metus esame įkūrusios Savęs pažinimo ir saviraiškos studiją, kuri niekada nebūtų atsiradusi, jei nebūčiau pasakiusi „taip“ pirmai svajonei, kurią, tuo metu, pajėgiau prisiminti.

Įgyvendindama pirmąją svajonę labai greitai pasijaučiau tiesiog puikiai ir ėmiau savo džiaugsmu dalintis su aplinkiniais žmonėmis. Ir, mano nuostabai, kai kurie jų sakydavo „o, kaip nuostabu! Ir aš apie tai svajoju – išmokti piešti! Bet dar ne dabar, kada nors vėliau, gal kai išeisiu į pensiją…“. Na, aš pensijos nelaukiau. Kadangi greitai pajutau daug daugiau energijos, gyvenimo džiaugsmo, ir šiaip jau žymiai lengviau sakiau „taip“ idėjoms, pasiūlymams, galimybėms, ėmiausi pildyti kitas svajones. Ir taip, po truputį, mano gyvenimas tapo svajonių gyvenimu, užpildytu naujais žmonėmis ir begalinėmis galimybėmis.

Dabar gyvenu savo svajonių sodyboje, kuri irgi atsirado visiškai stebuklingai. Dirbu svajonių darbą, kurį pati sukūriau ir, prieš 10 metų, net neįsivaizdavau, kad galiu tai daryti, kad galiu taip gyventi. Tiesą sakant, pozityvūs pokyčiai vyksta nuolat. Dabar jau trečius metus mokau „Gyvenimo autorystės“ metodo, kurį, emocijų paleidimo technikos pagrindu, sugalvojau sau, o gavusi fantastiškus rezultatus, natūraliai ėmiau dalintis ir su kitais.

Anksčiau vedėte paskaitas apie moteriškumą. Kas Jūsų manymu yra moteriškumas ir kaip keitėsi Jūsų požiūris į jį?

Prieš maždaug 7 metus išėjau iš tuometinio darbo – vadovės pareigų marketingo srityje, norėdama suprasti, kaip veikia šitas Pasaulis. Man atrodė, jei suprasiu Pasaulio veikimo taisykles ir susitvarkysiu savo mintis pagal jas, man nebereikės tiek daug dėti pastangų, kad būčiau laiminga. Galėsiu tiesiog mėgautis savo gyvenimu ir viskas klostysis gerokai lengviau. Ir aš taip nuoširdžiai patikėjau šita idėja, kad išėjau į niekur, neturėdama aiškios vizijos ką veiksiu, ką dirbsiu, iš kur gausiu pajamas. Ėmiau klausytis daug paskaitų lektorių, kurie, galvojau, žino kaip veikia šis Pasaulis. Kaip anksčiau dirbdavau nuo 8 ryto iki vėlaus vakaro, taip dabar klausiausi paskaitų , skaičiau knygas, ieškodama atsakymų.

Ir vienas pirmųjų dalykų, kurį išgirdau, buvo tas, kad esu nemoteriška. Bent jau nepakankamai moteriška ir čia yra mano pagrindinė problema. Esu vyriška ir dėl to esu nelaiminga. Na tai ėmiausi daryti iš savęs moterį, tikėjau, kad jei būsiu pakankamai moteriška, pagal taisykles moteriška, tuomet viskas savaime taps puiku – būsiu sveika, visada geros nuotaikos, pilna energijos, mylinti, mylima, finansiškai saugi ir t.t.

Nuoširdžiai tikėjau, kad moteriškumo atradimas, puoselėjimas savyje ir yra tas Pasaulio veikimo principas, kuris atves mane į visus mano gero gyvenimo tikslus, todėl ne tik klausiau paskaitų , bet ir pertvarkiau visą savo gyvenimą pagal taisykles, kurių prisiklausiau.  Aš dariau viską, ką perskaičiau ar išgirdau. Dar daugiau, ėmiau pati skaityti paskaitas apie moteriškumą, nes man natūralu dalintis dalykais, kuriais tikiu, praktikomis, kurias pati darau. Bet po penkių „moteriškumo darymo“ metų nebegalėjau daugiau ignoruoti fakto, kad realiai nelabai kas ir pasikeitė. Vis dar turiu 15 kg viršsvorį, vis dar esu nelaiminga, vieniša, pavargusi. Ir visiškai neaišku, kiek dar metų reiks daryti iš savęs moterį, kada gi ateis tas metas, kai jau būsiu pakankamai moteriška ir dėl to laiminga? Penki metai praėjo, tiek daug per tą laiką dariau visko, ko prisiklausiau paskaitose, o vėl buvau panašioje situacijoje, nuo kurios ir pradėjau, tik šį kartą ne tik emocinėje, bet ir finansinėje duobėje.  Tiesą sakant, jaučiausi patekusi į dar blogesnę situaciją, nei prieš 5 metus, išeidama iš paskutinės darbovietės ir rimtai svarsčiau viską mesti ir grįžti į samdomą darbą.

Visa laimė, kad tuo metu jau buvau pažįstama su emocijų paleidimo technika, dar kitaip vadinamu Sedonos metodu. Vienintelis dalykas, kuriam man užteko jėgų, tai tiesiog ėmiau kurti savo viduje meilės jausmą.

Kūriau ir palaikiau meilės jausmą labai atkakliai, įsikabinau į šitą būsenos meditaciją iš visų man likusių jėgų ir nustebau, kai jau po kelių dienų iš visiško beviltiškumo būsenos pakilau į gerą savijautą.

Tai mane įkvėpė į Sedonos metodą pasižiūrėti gerokai rimčiau, ką ir padariau. Ir, mano nuostabai ir dideliam džiaugsmui, va tada viskas ir pajudėjo iš mirties taško. Ir labai greitai! Pokyčiai buvo tokie akivaizdūs ir tokie greiti, kad kiti žmonės ėmė manęs klausinėti, ką aš darau, kas vyksta?

Iš to, ką dariau, kas pakeitė ir tebekeičia mano gyvenimą visose srityse, sukūriau „Aš esu savo gyvenimo autorė“ praktiką, kuri apima ir tam tikrą rašymo techniką, ir būsenų meditacijų praktiką. Jau trečius metus internetu vedu 10 mėnesių mokymų ciklą, kurio metu mokau sistemingo, nuoseklaus darbo su savim, su savo įsitikinimais ir emocinėmis būsenomis.  

O grįžtant prie moteriškumo temos – kai  nusispjoviau į moteriškumą ir visas moteriškumo taisykles, tapau ne tik nepalyginamai laimingesnė, bet dar ir nepalyginamai daugiau gaunu komplimentų, kad esu moteriška, nei per visus penkis metus, kai stengiausi būti moteriška.

Kodėl iškeitėte miestą į kaimą?

Tai tiesiog dar viena mano viso gyvenimo svajonė, kurią išpildžiau. Aš nemanau, kad visi žmonės turi išvažiuoti į kaimą ar, juo labiau, vienkiemį. Visais laikais buvo miestai, kaimai ir vienkiemiai. O taip pat ir atsiskyrėliai, kurie gyveno olose. Kartais, kai žmonės išgirsta, kad gyvenu vienkiemyje, įsivaizduoja, kad esu atsiskyrėlė, bet tokia visiškai nesu. Ir miestas man labai patinka, dažnai čia būnu ir turiu daug „miestietiškų“ veiklų. Man paprasčiausiai patinka gyventi ten, kur daug erdvės aplink. Nesu ūkininkė, net ne visada turiu daržą ar auginu daržoves.

Kodėl mes bijome pokyčių?

Žmogus turi nepaprastą galią prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių. Dėl šios super galios ne visi mirė konclageriuose arba tremtyje. Prisimenu, pernai turėjau progą pabendrauti su moterimi, kuri, būdama dar visai maža mergaite, kartu su šeima buvo ištremta į Sibirą. Į amžino įšalo žemę juos išvežė taip, kaip stovi – vasaros pradžioje ji avėjo basutes, buvo apsirengusi lengvą suknelę. Moteris pasakojo apie baisų, nuolatinį badą, ligas, alinantį fizinį darbą ir niekada nesibaigiantį, stingdantį šaltį. Net vasarą jūra ten būdavo sukaustyta ledo. Ji – liko gyva.

Žmonija išgyveno karus, marus, badmečius dėl savo nepaprasto gebėjimo prisitaikyti. Adaptuotis. Tai – žmogaus super galia.

Ir taip pat tai Didysis Stabdis. Mes instinktyviai tiesiog prisitaikome ir nebeieškome išeities. Vargstam toksiškuose santykiuose, prisitaikome prie fizinio ir emocinio smurto. Kenčiam darbą, kurį dirbam ne iš pašaukimo, emociškai žlugdančioje atmosferoje. Prisitaikome prie ligoto kūno patiriamo fizinio diskomforto, skausmų, išmokstame su tuo gyventi ir neieškome visiško pasveikimo. Pirminis, nesąmoningas impulsas yra prisitaikyti, o ne atkakliai judėti į priekį. Ieškome būdų, kaip palengvinti situaciją, o ne ją pakeisti, išspręsti, išeiti iš jos. Kai pasidaro labai blogai, imamės veiksmų, bet vos pagerėja, sustojame, neinam toliau.

Tai, kas yra dabar, gal ir ne visai malonu, bet – įprasta. Kaip bateliai, kurie trina, bet jau įpratau, žinau kur ir tiesiog užsiklijuoju ten pleistrą. O nauji bateliai gal ir atrodo ne tik gražūs, bet ir patogūs, tik o jei nutrins kažkur, kur nesu užklijavusi pleistro? Todėl geriau jau liksiu su tuo, kas yra, prie ko prisitaikiau, nei išbandysiu kažką naujo, nežinomo. Nes jei visko tiksliai iš anksto negaliu nuspėti, visada rizikuoju, kad bus ne tik malonių, bet ir nemalonių dalykų, kurių nenuspėjau iš anksto. Todėl, saugodama save nuo galimų naujų nemalonumų, lieku tame, kas pažįstama, nors ir nemalonu. Įprastas emocinis ar fizinis diskomfortas atrodo saugesnis, nei nauji dalykai, nes prie to, kas yra dabar, jau prisitaikiau, išmokau tame gyventi. O prie naujų dalykų teks taikytis iš naujo ir tai kelia baimę.

Pagrindinė mintis, kurią įvairiais būdais perteikiu per savo vedamus mokymus, yra ta, kad niekas labiau mūsų neapriboja, kaip mūsų pačių įsivaizdavimas apie savo ribas ir galimybes. Tas įsivaizdavimas yra toks stiprus ir toks įtikinamas, kad tiesiog nebežiūrime kas yra anapus.

Ką patartumėte daryti, kad gyvenime prasidėtų teigiami pokyčiai?

Pokyčiai vyksta nuolat. Tik į ką mes kreipiame dėmesį? Dažniausiai žmonės pastebi ne tai, kas gero nutinka jų gyvenime, o tai, kas nesikeičia ir yra blogai. Bet koks pozityvus pokytis labai greitai tampa savaime suprantama kasdienybe. Bet mes ištreniravę save matyti tik tai, ko trūksta, ko nėra arba kaip tik yra, bet norėtume, kad to nebūtų.  Nesvarbu, kiek kas pasikeis gyvenime, kol žmogus neišmoks matyti daugiau, kad ir kas gero įvyktų, tai džiugins trumpai, nes ir vėl fokusas persikels į tai, kas yra blogai.

Pasakojau, kad mano pokyčiai prasidėjo nuo to, kad ėmiau pildyti svajones. Prisimenu, kuo gyvenau tada ir dabar per savo mokymus sutinku žmonės, kurie nežino, ko nori. Bet žino, ko nenori. Žinoti, ko nenori yra gerai, bet kad judėtum į priekį, reikia žinoti ir ko nori. Čia panašiai, kaip išsikvieti taksi ir sakai – žinote, nenoriu važiuoti į autobusų stotį. Ir nenoriu važiuoti į turgų. Dar nenoriu važiuoti į naktinį klubą. Tada taksi vairuotojas klausia: „tai kur jus nuvežti?“, o jūs atsakote „nežinau, kur nuvežti, žinau, kad nenoriu važiuoti į prekybos centrą“.

Tai ko gi iš tikrųjų nori? Kur link nori judinti savo gyvenimą?

Pirmas žingsnis yra išsigryninti, ko iš tikrųjų nori. Bet mes turime tiek daug įsitikinimų, kurie trukdo. Pvz., „svajuko dramblionės“, „žmogus suplanuoja, o Dievas juokiasi“, „norai pildosi, todėl norėk atsargiai (o saugiausia yra išvis nenorėti)“, „pasvajosi ir praeis“. Daugeliu atveju net neleidžiame sau norėti, nes reikia norėti praktiškų dalykų, realių, kurie gali išsipildyti. Reikia norėti to, ko galima norėti. Reikia norėti to, ko nori visi. Reikia savo norais atitikti visuomenės standartus. Ypač, jei eini dvasingumo keliu, tuomet norai išvis yra blogio šaltinis, reikia nieko nenorėti arba turėti vien dvasingus, kilnius norus. Bet visi norai yra tiesiog kryptis, adresas, kurį pasakom įsėdę į taksi. Laimingu galima būti ir rūmuose, ir palapinėje po egle.

Ką teikia gebėjimas svajoti ir kodėl žmonės dažnai jį apleidžia?

Svajojant ir realizuojant savo svajones prisijungiame prie kūrybinės energijos. Kitaip tariant – kuriame svajones, o paskui kuriame jų išsipildymą ir tuo kuriame savo gyvenimą. Prieš kelis metus mane labai įkvėpė Julija Cameron knygoje „Kūrėjo kelias“ pasakyta idėja, jog kūryba yra ryšys su Kūrėju. Kaip ir veikimas iš įkvėpimo yra tiesioginis santykis su Juo. Niekada anksčiau į Dievą, nors ir pavadindavau Kūrėju, nežiūrėjau kaip į menininką. Labiau kaip į stalių, statybininką, kažkokį amatininką, kuris tiesiog ėmė ir padarė (sukalė iš lentų ar sumūrijo iš plytų) šį pasaulį. O užbaigęs darbus, užbaigė ir kūrybinį procesą. Taip pat ir į savo pačios kūrybiškumą žiūrėjau labai siauru suvokimu. Nes kas gi yra kūryba? Na, tapymas, muzikos, eilėraščių kurimas, romanų rašymas arba pan. O kad kurti galima nuolat ir dar tokius dalykus, kurie nėra tradiciškai priskiriami menui, niekada anksčiau nepagalvojau. Bet dabar kūrybos sąvoka man tokia plati! Ir gyvenimui su įkvėpimu neprilygsta niekas! Įkvėpimo ir kūrybos jausmo nepatiriančiam žmogui sunku nupasakoti būseną, kurioje daugiausiai laiko leidžiu. Tai tokia laisvė, kuriai nėra lygių.

Jei reikėtų sudaryti geriausių emocijų sąrašą, pirmu numeriu eitų įkvėpimas, kūryba, gyvenimas su įkvėpimu – svajojimas ir jų išpildymas.

Bet turiu kelias taisykles, tam tikrus dėsningumus, kurių prisilaikau. Būtinai turiu įgyvendinti atėjusią idėją. Nesvarbu ar tai tekstas, šokis, naujas patiekalo receptas, apsikabinimas, pokalbis… – bet kas! Pvz., su tekstais – kartais ateina idėja naujam tekstui, o aš imu abejot, galvot, kad na kam gi jo reikia, geriau jau patylėsiu, neparašysiu, nepasidalinsiu. Ir jei neparašau, nepasidalinu kartą, kitą, idėjos užgesta ilgam. Patikėkit, patyrus gyvenimo su įkvėpimu skonį, be jo viskas atrodo prėska, nuobodu ir pilka.

 Dar man svarbu išgirsti ir paklusti vidiniam impulsui. Sunku tai paaiškinti, bet kartais būna jausmas, kad turiu „tai“ padaryti . „Tai“ – gali būti bet kas. Tiesiog vidinis jausmas. Deja, ne visada lengva tą vidinį impulsą įgyvendinti, nes jis dažnai prasilenkia su racionaliu, logiškais argumentais grįstu protu. Ir dar prieštarauja emocijoms, kurios baimingai stabdo, klausdamos „kam tau to reikia, gal nereikia, tu tik apsijuoksi…“.  Tas vidinis impulsas labai skiriasi nuo vien emocijų pagimdytu impulsu, bet skirtumą pajausti galima tik praktikuojant savęs pajautimą, išsigryninimą, pastabumą.

Išleidote knygą “Laisvė būti savimi”. Kaip kilo mintis rašyti knygą ir kokia jos išleidimo istorija?

Man visada patiko rašyti, todėl rašyti ėmiau iškart, kai tik išmokau tai daryti. Vidurinėje rašiau eilėraščius, miniatiūras, apsakymus. Esu netgi laimėjusi kažkokiame Respublikiniame rašinėlių konkurse. Bet pradėjusi dirbti marketingo srityje ėmiau daug rašyti ne iš įkvėpimo, o pagal užsakymus – reklaminius tekstus, straipsnius. Ir ilgiems metams praradau džiaugsmą rašyti su įkvėpimu.

Kai persikrausčiau gyventi į vienkiemį, erdvė aplinkui mane padėjo man atverti ir savo vidinę erdvę. Ėmiau rašyti ir dalintis feisbuke tuo, ką matau aplink save, ką patiriu, ėmiau kurti pasakas, istorijas. O mano draugai, perskaitę mano tekstus, ėmė sakyti „Asta, rašyk knygą“. Ir, vieną kartą, juokais atsakiau, kad parašysiu knygą, jei kuris nors mano pasidalintas tekstas sulauks tūkstančio „patinka“. Aš pajuokavau, o draugė irgi pajuokavo į tai atsakydama „1000 like“. Bet tuo metu jau mokėjau rimtai pasižiūrėti į norų išsipildymą, net kai išsipildo ne visai tokiu būdu, kaip tikėjausi. Todėl ėmiau galvoti, nuo ko gi pradėti knygos rašymą? Atsisėdau prie kompiuterio ir susiradau kažkokios leidyklos kontaktus, ėmiausi rašyti laišką, užklausimą ar leidyklai būtų įdomu išleisti mano knygą, kurios dar net neturiu. Kankinausi su laišku, nes visiškai neįsivaizdavau, kaip suformuluoti užklausą. Ir, tuo metu kol vargau rašydama, pati gavau laišką. Atsidariau jį, skaitau…. O ten rašo „Laba diena, esu tokia ir tokia iš „Alma littera“ leidyklos, noriu jūsų paklausti ar sutiktumėte parašyti knygą moterims apie moteriškumą?“

Apie moteriškumą rašyti sunkiai sekėsi, nes tuo metu jau nebetikėjau visomis tomis taisyklėmis. Kelis kartus galvojau, kad ne, nerašysiu, negaliu, nenoriu. Bet tada pakalbėjau su leidybos projektų vadove, kuri pasakė tokį paprastą dalyką, kuris man pačiai, kažkodėl, nebuvo atėjęs į galvą. Ji sako – tai nerašyk, ko nenori, rašyk apie tai, ko nori, kuo tiki. Ir aš padėjau į šoną viską, ką buvau parašiusi iki tol ir nuo nulio pradėjau iš naujo. O tada su didele nuostaba pamačiau, kad tuos du metus, kuriuos vargau bandydama save priversti parašyti tai, ko nenoriu, jau beveik parašiau knygą, kurios noriu! Surinkau tekstus, kuriais dalinausi feisbuke, mano parašytus straipsnius ar atsakymus į interviu užduotus klausimus, papildžiau, apjungiau, pridėjau naujų dalykų ir taip gimė knyga „Laisvė būti savimi“.

Dabar kuriu naują knygą „Laisvė kurti gyvenimą“.

Ko moko Jūsų knyga?

Neturėjau tikslo ko nors išmokyti, tiesiog dalinausi tuo, kuo gyvenu. Skaitytojos man rašo, kad knyga jas įkvėpė, kad joje rado sau atsakymų. Labai džiaugiuosi gaudama tokius atsiliepimus, džiaugiuosi, kad tai, kas įkvepia mane, įkvepia ir kitus žmones.

Kodėl svarbu rūpintis savo kūnu ir kaip tai daryti?

O, tai išvis labai plati ir labai svarbi tema. Į savo kūną atsigręžiau prieš 2-3 metus ir, kuo daugiau gilinuosi, tuo labiau negaliu atsistebėti, koks jis yra stebuklingas, tikra Dievo dovana. Be kūno neįmanomas gyvenimas ir santykis su juo yra tiesiogiai susijęs su gyvenimu, kurį gyvename. Be kūno neįmanoma patirti gyvenimo – nei mylėti, būti mylimai, nei realizuoti savęs mėgiamoje veikloje. Į savo mokymų ciklą esu įtraukusi ir santykio su kūnu atkūrimo temą, tai per kūną su grupe išeiname į tokias gilias egzistencines ir dvasingumo sritis, kad pačiai kiekvieną kartą iš nuostabos užgniaužia kvapą.

Kokia dabartinė Jūsų veikla labiausiai Jus įkvepia?

Mano visos veiklos sritys yra susijusios ir apsijungusios, papildančios viena kitą. Mane įkvepia viskas, ką darau, nes viskas, ką darau, yra mano vientisas gyvenimas. Aš neturiu atskirai socialinio, asmeninio, profesinio, šeimyninio, dvasinio gyvenimo. Turiu tiesiog gyvenimą – vienintelį ir pilną. Čia kaip miltai, cukrus ir obuoliai gali egzistuoti atskirai, bet tinkamomis proporcijomis sumaišius galima gauti obuolių pyragą, kuris yra obuolių pyragas, o ne atskirai miltai, cukrus ir obuoliai.

Tai ir mano gyvenimas yra obuolių pyragas, o ne atskiri ingredientai. Viskas susiję, persipynę, viskas yra apsijungę į vieną – gyvenimą.  

Jei ne paslaptis, kokios Jūsų svajonės išsipildė nuo pokyčių pradžios?

Kažką jau papasakojau, bet viską sunku ir išvardinti, nes nuolatos pildosi, o aš – nuolatos svajoju ir noriu naujų dalykų, kurie ir vėl pildosi. Svajonių pildymasis man nėra kažkoks išskirtinis, vienkartinis, retai pasitaikantis stebuklas, tai yra mano normali kasdienybė.

Ko palinkėtumėte šio straipsnio skaitytojams?

Su laisve, polėkiu ir įkvėpimu kurti savo autentišką gyvenimą.

Share via
Copy link
Powered by Social Snap