2020-09-20

MO muziejuje – paroda, bandanti atsakyti į klausimą „Kodėl taip sunku mylėti?“

Parodos akimirka / MO muziejaus nuotrauka

MO muziejuje jau kurį laiką vyksta P. Greenaway’aus ir Saskia Boddeke paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“. Paroda netradicinė teatrinių elementų panaudojimu, kurie lankytojams padeda įsijausti į pasakojamą naratyvą. Šios parodos metu kiekvienas sau galime užduoti klausimą – kodėl kartais pritrūksta empatijos žmonėms, atsidūrusiems sunkiose situacijose? Paroda kviečia savyje paieškoti meilės ir ryšio su kitu. Daugiau apie ekspoziciją pasakoja viena iš parodos koordinatorių Deima Žuklytė-Gasperaitienė.

Apie ką ši paroda?

Paroda yra apie bandymą suprasti kitą žmogų. Klausimas „kodėl taip sunku mylėti?“ atsiskleidžia per bandymą jautriai pasižiūrėti į kitoniškumą ir jį priimti. Paroda yra grindžiama poetiniu pasakojimu, primenančiu vaikiškas istorijas, bet turinčiu simbolinę prasmę. Tai poema apie personažę Susa Bubble, kuri iš pradžių buvo viena savo pasaulyje, tačiau paskui ėmė dvigubėti iki skaičiaus 33. Visos Susos turėjo savo porininkes, tik 33-oji ne, ir šis kitoniškumas jų pasaulėlyje sukėlė didžiulę sumaištį.

Kaip kilo idėja surengti šią parodą?

Dar prieš MO muziejaus atidarymą, galvojant, kokios galėtų būti tos pirmosios parodos, muziejaus direktorei Mildai Ivanauskienei kilo idėja, kad būtų smagu, jei vieną iš parodų kuruotų režisierius, kuris galėtų į Lietuvos dailę pažvelgti netradiciškai. Apsilankiusi vienoje iš Peterio Greenaway’aus ir Saskios Boddeke parodų neliko abejonių, koks režisierius galėtų tai įgyvendinti. Po nemažų derybų šiuos kūrėjus pavyko atsivežti į Lietuvą. Buvo smagu, kad menininkai sutiko atvykti į žvalgomąjį vizitą dar prieš tai, kai MO muziejus buvo atidarytas, P. Greenaway’us lankėsi dar statybų metu. Po muziejaus atidarymo abu menininkai atvyko apžiūrėti MO muziejaus kolekcijos, praleido nemažai laiko saugyklose ir susipažino taip pat ir su kitais Lietuvos dailės kūriniais. Taigi menininkus pavyko sudominti lietuvišku menu ir susitarti, kad jie ne tik sukurtų vieną instaliaciją parodai, bet ir imtųsi visos parodos kuravimo užduoties.

Kuo ši paroda išskirtinė, netradiciška?

Išskirtinė ji visų pirma tuo, kad šios parodos kuratoriai yra režisieriai, atėję iš kino ir operos pasaulio: kino režisierius Peteris Greenaway‘us ir operų režisierė, multimedijų menininkė Saskia Boddeke.

Jų prieiga prie vizualiųjų menų yra visiškai kitokia, negu menotyrininkų ar dailininkų. Nors Peteris Greenaway’us yra baigęs tapybos studijas, bet visą savo gyvenimą užsiėmė kino veikla. Ši paroda yra išskirtinė dar ir tuo, kad menininkai be jokio išankstinio nusistatymo pažvelgė į MO muziejaus kolekciją ir tiesiog atsirinko kūrinius, kurie juos palietė, kurie jiems buvo svarbūs ir artimi bei aktualūs šioje parodoje plėtojamai temai. Tad parodoje eksponuojame toli nuo įprasto lietuviškos dailės kanono nutolusius darbus.

Taip pat paroda yra netradicinė ir tuo, kad visa ji yra sukonstruota kaip meninis naratyvas. Siekiant papasakoti istoriją ir suteikti jai įtaigumo buvo imtasi daug estetinių sprendimų, kurie yra kiek neįprasti Lietuvos parodų lauke. Parodoje priimti nekanoniniai sprendimai kūrinius pakabinti įvairiuose aukščiuose, naudoti daugybę spalvų ir kintantį apšvietimą, pasirinktas garso takelis ir kiti sprendimai, kurie ateina iš kino srities.

Intriguoja parodos pavadinimas. Kokią žinutę visuomenei siunčia ši paroda?

Ši paroda yra apie tai, kad kartais yra sunku suprasti ir priimti kitą žmogų.

Žmonės turėtų stengtis surasti savyje atjautos, empatijos ir padėti sunkesnėse gyvenimo aplinkybėse atsidūrusiems, pasaulyje siekti santarvės.

Į parodą įpinta teatrinių elementų. Ko tai suteikia parodai?

Paveikumo. Teatriniai elementai padeda lankytojui įsijausti, susitapatinti su kūriniais ir atrasti sau artimą, atpažįstamą momentą.

Share via
Copy link
Powered by Social Snap