2020-11-28

Naujiena gamtos mylėtojams: drevinė bitininkystė įtraukta į Lietuvos nematerialaus paveldo sąrašą

Liepos 2-ąją dieną į Lietuvos nematerialaus paveldo sąrašą įtraukta drevinė bitininkystė. Šią dieną Vilniaus rotušėje vykusiame iškilmingame renginyje Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija atsiėmė sertifikatą, liudijantį, jog yra drevinės bitininkystės Varėnos krašte saugotoja ir teikėja. Ta proga norėtume pakviesti jus susipažinti su drevine bitininkyste – jos ištakomis ir dar šiandien puoselėjama tradicija.

Pirmosios žinios apie Lietuvos bites, medų, vašką ir drevininkus siekia netgi XIII a. Medžiotojas, vaikščiojęs miške, apžiūrinėdavo ir senus medžius su drevėmis. Pastebėjęs landžiojančias bites, specialiu įrankiu – peikena, praplėsdavo drevės angą, pro kurią įkišęs ranką išimdavo korius. Taip klestėjo medžioklinė bitininkystė, ja vertėsi senieji Ūlos krašto gyventojai, o drevinė bitininkystė atsirado su nuo Alnos ir Priegliaus upių atvykusiais prūsais iš Bartos genties. XIV a. drevinė bitininkystė buvo žinoma vien tik Ūlos krašte, nes į Vakarus nuo jo esanti didgirė visai nebuvo apgyvendinta. Apie XVI a. ėmė plisti girios kolonizacija, tad drevinė bitininkystė išplito po didelę teritoriją tarp Merkinės, Varėnos ir Druskininkų.

Vašku bei medumi lietuviai, kuršiai, prūsai bei gudai mokėjo bažnytines duokles. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1501 m. išleido įstatymą pagal tuo metu veikusius bitininkų papročius, kuris įformino tradicines bitininkystės teises. Drevininkai, prižiūrintys bites, buvo atleidžiami nuo dvaro prievolių, gaudavo pusvalakį žemės, o ponui privalėjo išmokėti duoklę puse surinkto vaško ir medaus.

Drevinės bitininkystės laikais drevė su bitėmis priklausė žmogui, kuris ją rado pirmas. Savininkai žymėdavo savo savo dreves tam tikrais simboliais, iškertamais drevinio medžio kamiene. Toks buvo bene vienintelis būdas nuosavybei įrodyti. Nebuvo galima pažymėtų drevių pasisavinti net žemės pirkimo ar gavimo metu. Drevės buvo dovanojamos, paveldimos, rečiau perkamos.

Bitininkai turėjo teisę nukirsti medį su dreve, o viršūnę ir kelmą turėdavo palikti savininkui, kuriam priklauso giria. O štai girios savininkas, kirsdamas girią, ten, kur esama svetimų drevių, negalėdavo jų kirsti ar net užgauti.

Kopimui buvo naudojamas specialus prietaisas – geinis (pinta virvė ir lentutė atsisėsti). Avilius iškopti būdavo itin sunku, nes bitės įsikurdavo šimtamečiuose medžiuose aukštai esančiose drevėse, o lipant su savimi reikėdavo turėti indą koriams, peikeną ir dūminę.

Atidaromos drevės būdavo 2 kartus per metus, rudenį – kopinėjant ir pavasarį – valant. Iš drevės gaunama buvo apie 7 gorčiai ( = 1 pūdas = 16,3805 kg) medaus ir apie 2 svarai ( = 1 svaras = 365,47 g) vaško. Ir svetimose giriose drevininkai į savo dreves turėjo laisvą kelią, bet, eidami prie savo drevės, galėjo pasiimti tik kopti medui ir drevei doroti skirtus įrankius.

Įvykus valakinei žemės reformai, XVI a. viduryje, buvo pradėtas varžyti drevių įrengimas miškuose, bitininkai pamažu neteko savo teisių ir virto valstiečiais lažininkais. Bitininkavimo formos taip pat keitėsi. Nuo drevinės bitininkystės pereita į sodybinę, imti įrengti aviliai sodybose, iš pradžių kelminiai, o nuo XIX a. – rėminiai.

1915 m. metais Marcinkonių ir Musteikos vietovėse daugybę bičių spiečių išnuodijo vokiečių kareiviai, norėdami nekliudomai išimti medų.

Apie dreves pasakoja bitininkas Algirdas Valentukevičius, gimęs Darželių kaime, gyvena Kabelių kaime:

“Anksciau jų galėjai turėc kelis šimtus, nieko neraikia, užkopai, iškalei ir viskas, spiecas atlėks ir tavo, kiek tu dravių turėsi, ciek tavo bitių bus. Kap anksciau sakydavo, seniai isikalei dravį ir tas medzis tavo, o dabar nežnau, ar dabar vis pas Kabelių girinykų nuveic pakalbėc, kap ty, kur norėtai kirsc, ar raikia leidimo kokio. Man jau nok seniai dega tokis noras, noru iškalc dravį bitėm pušalėn, kažin ar lais, nor dar ir nelabai yra kur, kap pas mus, vienų, žinau, už senos girinykijos galima iškalc, ovaš storio, nedzidelė tokia, in Poligonų tynai dzvi, bet viena išpurtus, kita stora ir uoksų yra. An mano tėvo lauko dravė buvo, tai aš acimenu tik kelmų jos, tai devyni aviliai vienan, devyni. Ir dziedas pasakojo, ir tėvas, dziedas mano bitinykas, ir vienas dziedas, ir kitas, ir dėdė, visi mūs buvo bitinykai, ir brolis turėjo bitių, tėvas bitinykavo, turėj aštuoniolika šeimų. Katriej jau gaspadoriai kap vadės, neturi laiko, tai nakciu aina, arklius, sako, palieka kiciem, visi rozu ganos, o jiej sako usikūrė gagančių, užlipo an pušalės ir, sako, per nakc įsikala avilį, lieka tik plautų indėc, dar tai dzienos metu neišskobsi per dzienų dar gi gražai padaro, in viršų tep aina apvaliai, an geinio lantelė tokia padaryta, sėdzi an lantelės ir kala.”

Dzūkijos nacionaliniame parke išlikusios apie 50 pušų su drevėmis – senosios bitininkystės ženklų, o 16 jų paskelbtos gamtos paminklais.

Siekdami ateities kartoms išsaugoti šio, seniau labai puoselėto, verslo tradicijas, Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai Musteikos kaime, garsėjančiame savo senovine architektūra bei tradicijomis, 2006 m. įrengė drevinės bitininkystės muziejų, kur šį senovinį amatą atvykėliams demonstruoja amatų meistras Romas Norkūnas, savo rankomis pasidirbinęs pagrindinį kopinėjimo įrankį – geinį. Muziejuje atkuriamas senasis bitininkavimo ciklas nuo drevės įrengimo iki medaus kopinėjimo tradiciniais įrankiais. Drevinė bitininkystė čia pristatoma bityno lankytojams, vietos bendruomenėms, užsienio svečiams, bitininkams ir interesantams iš visos Lietuvos. Direkcija siekia puoselėti senąjį bitininkystės amatą, kuris remiasi archajišku bičių ir žmogaus bendravimu.

Klestintis, gyvas, perduodamas iš kartos į kartą nematerialus kultūros paveldas teikia žmogui taip reikiamą tapatybės jausmą.

Šalia Musteikos kaimo įrengtas pažintinis takas, sujungiantis 3 senąsias ir 2 naujas dreves. Trijose iš jų bitės jau įsikūrusios.

Taką galima pasiekti nuo Marcinkonyse esančio lankytojų centro važiuojant į Musteiką. Takas lengvai pasiekiamas pėsčiomis ar dviračiais, tad automobilius siūloma palikti Musteikos kaime, kur surasti taką padeda informaciniai ženklai. Pageidaujantys gali užsisakyti žygio vadovą Marcinkonių lankytojų centre. Daugiau informacijos rasite http://www.cepkeliai-dzukija.lt/.

Share via
Copy link
Powered by Social Snap