2020-09-20

Rusijos Konstitucijos pataisos: demokratizacija atitolinama dar labiau

Be jau praėjusių 2000-2004 bei 2004-2008 metų kadencijų, Vladimiras Putinas užėmė Rusijos prezidento pareigas nuo 2012-ųjų. Iš posto jis turėtų trauktis 2024-aisiais, tačiau dėl naujai priimtų konstitucinių pataisų, visos išdalyvautos kadencijos „anuliuojasi“. Tai reiškia, kad Putinas galėtų likti Rusijos lyderiu iki 2036-ųjų, kai jam jau bus 80 metų. Šalis, jau ir taip turinti begalę spragų savo valdymo sistemoje, vis dar bandanti demokratizuotis, žengia dar vieną žingsnį atgal. Ironiška – demokratija nustumiama į šalį, autokratija vis labiau prisijaukinama, ir istorija, rodos, kartojasi. Ką šie pakeitimai reiškia būtent Rusijos valstybei?

Ar demokratija Rusijoje tikrai egzistuoja?

Nors demokratizacijos procesas Rusijoje buvo daug stipresnis Sovietų Sąjungos žlugimo metais negu dabar, galima teigti, jog šalis vis dar įdeda pastangų į šį procesą. 1993-iųjų Konstitucija oficialiai skelbia, jog Rusija yra demokratinė federacinė respublika. Išties, šalyje tariamai veikia laisvosios rinkos ekonomika, kalbos laisvė, konstitucinis teismas, politinės partijos, rinkimai, parlamentas ir kt. Tačiau tokios demokratinės priemonės yra veiksmingos tik „ant popieriaus“. Kalbos laisvė iš tikrųjų yra ribojama, valdžios institucijos yra kontroliuojamos šalies elito, o rinkimų balsai – dažnai falsifikuojami. Demokratinio valdymo principai yra pasitelkiami valdžios tikslams.

Putinas ir Medvedevas XII Vieningosios Rusijos Kongrese, 2011 m.

Vienas įdomiausių tokių, demokratijos išnaudojimo valdžios siekiams, pavyzdžių – tai populiariausia šalies partija – ,,Vieningoji Rusija“ (rus. Единая Россия). Dūmoje ši partija užima 335 iš 450 vietų. Pati partija neturi jokios tikslios ideologijos, tačiau ji nuožmiai priima specifinius politikus. Visos kitos politinės opozicijos yra „atstumiamos“ ir taip užtikrinamas prezidento pozicijos stabilumas. Partija palaiko Putino vykdomą politiką, o šis – taipogi ir ,,Vieningosios Rusijos“ de facto lyderis.

Prezidentas veikia ne vienas. Catherine Belton, žurnalistė, daugelį metų praleidusi tyrusi Putiną bei jo „žmones“, teigia, jog egzistuoja du Putinai: kolektyvinis ir individualus. Kolektyvinis prezidentas – tai jo sąjungininkai, politiniai veikėjai, verslininkai, iškilę į valdžią kartu su juo prieš dvidešimt metų, pvz. Nikolajus Patruščevičius, Jurijus Kovalčekas, ir kiti. Individualus Putinas – tai 67-erių metų šiandieninę Rusiją reprezentuojantis veidas. Prezidentas ir jo grupė veikia kartu – sudaro vienalytį politinį kūną. Vienapartis fanatizmas bei jį atstovaujantis politinis elitas – tai tik pora pavyzdžių, atskleidžiančių ne tik demokratinių procesų išnaudojimą, bet ir, tuo pačiu, polinkį į autokratinį režimą ir giliai įsišaknijusias tradicijas, atėjusias iš SSRS laikų.

Taigi Rusijoje vyrauja du valdymo modeliai – administracinis režimas, išryškinantis autokratinį modelį bei konstitucinis, saugantis demokratines vertybes. Vienas kitam jie neprieštarauja, o veikiau papildo vienas kitą.

Konstitucijos pataisos įteisina centralizuotą valdžią – demokratizacija vėl nustumiama į šalį

Naujos konstitucijos pataisos rodo, kaip šie du labai priešingi režimai – administracinis bei konstitucinis – „susigyvena“.

Nuo birželio 25 iki liepos 1 vyko referendumas dėl įvairių konstitucijos pataisų (tos pačios lyties santuokos draudimas, savų teritorijų atidavimo kitoms šalims draudimas ir t.t.).

Iš viso tokių pataisų buvo 206. Dar viena pataisa, stiprinanti prezidento valdžią, yra galios perkėlimas iš regionų į Maskvą, ir iš parlamento bei teismų – prezidentui. Visi Aukščiausiojo bei konstitucinių teismų teisėjai nuo šiol bus tiesiogiai paskirti/pašalinti prezidento dekretu. Bene pats svarbiausias pakeitimas – tai galimybė Putinui pratęsti savo prezidentūrą iki 2036-ųjų. Iki šiol ir taip turėjęs nemažai galios, prezidentas jos gauna dar daugiau. Nevaržoma jo autoriteto centralizacija tik dar labiau atitolina šalį nuo demokratizacijos proceso.

Ar rinkimai vis dėlto parodė nors kažkiek demokratijos, egzistuojančios šalyje?

Galima būtų ginčytis, kad demokratija vis dar yra matoma šiame nutarime. Juk viską nusprendė rinkėjai. Tačiau ar patys rinkimai vyko teisėtai, švariai bei teisingai?

Žmonės, tiriantys Rusijos rinkimų statistikas teigia, kad konstitucinių pataisų plebiscitas buvo labiausiai nesąžiningas balsavimas nuo 2000-ųjų. Jų teigimu, šias pataisas iš tikrųjų palaikė tik 30% rinkėjų (t.y. 32 mil.), nors Centrinė Rinkimų Komisija teigia, kad šis skaičius siekė 52,95% (t.y. 57,7 mil.). Tai reiškia, jog 20 milijonų balsų galėjo būti falsifikuoti.

Balsų klastojimų pavyzdžių yra labai įvairių. Pavyzdžiui, balsadėžės kartais buvo surenkamos trimis valandomis anksčiau; daugelis apsaugos priemonių, skirtų sukčiavimų prevencijai, buvo panaikinti. Alexėj Navalnyj, politikas, Putino ir jo vyriausybės kritikas, socialinėse medijose juokiasi iš rinkimų organizacijos bei pabrėžia, kad kai kuriuos piliečius valdžia spaudė balsuoti, o kai kur, atvykę žmonės rado savo balsus jau priskaičiuotus, jiems dar nespėjus patiems užpildyti bilieto.

Negana to, pati konstitucija, su pakeitimais, buvo išspausdinta jau liepos 1-ąją, nors pats prezidentas vykdomąjį įsakymą pasirašė tik liepos 3-iąją (oficialiai pataisos turėjo būti įterptos į konstituciją liepos 4-ąją). Valdžia buvo užtikrinta, kad gaus reikiamą balsų skaičių dar prieš juos suskaičiuojant.

Romanas Udotas

Romanas Udotas vadovauja grupei, kuri seka rinkimų procesą. Jis teigia radęs šimtus panašių balsavimo apgavystės įrodymų. Vykdamas susitikti su ABC žurnalistais, jis buvo sustabdytas Kremliaus TV kanalo NTV žurnalistų, (šie dažnai apibūdina Kremliaus kritikus kaip šnipus, dirbančius vakarų valstybėms), kurie visą valandą klausinėjo ir Udoto, kodėl jis bendrauja su amerikiečiais žurnalistais. Tam, kad priekabiavimas būtų sustabdytas, Udotas turėjo išvkiesti policiją. Taigi rinkimų balsai ne tik apgaulingai skaičiuojami; stengiamasi stabdyti ir visas laisvos kalbos priemones, siekiančias išaiškinti legitimumo lygį rinkimuose.

Rinkimai yra dar vienas dvilypio valdymo modelio pavyzdys. Apskritai, rinkimai yra viena pagrindinių priemonių, suteikiančių galimybę kiekvienam piliečiui įsitraukti į valstybės valdymą; tai viena svarbiausių demokratijos charakteristikų. Deja, Rusijoje, rodos, jie egzistuoja labiau kaip papuošalas, gražinantis valdžios veidą, atsuktą į visuomenę. Pagrindiniai politiniai veikėjai teigia užsitarnavę vietą valdžioje; norėdami pratęsti savo valdymo laikotarpį, jie pasitelkia rinkimus ir demokratizacijos procesas pamažu vis labiau ir labiau silpsta.

Share via
Copy link
Powered by Social Snap