2020-09-20

Skandalas dėl gyvūnų augintinių: ar neperlenkiama lazda?

Išaiškintos slaptos gyvūnų augintinių veisyklos, atrodo, visuomenėje nepaliko abejingų. Gyvūnų teisių gynėjų organizacijos kreipėsi į Vyriausybę reikalaudamos VMVT atsakomybės. Vykstančias diskusijas atidžiai stebi Žemės ūkio rūmai.

Netoleruotina, bet hiperbolizuoti nereikia

„Žinoma, mes esame prieš žiaurų elgesį su gyvūnais“, – sako l.e.p ŽŪR pirmininkas, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas. Po šiuo jo teiginiu drąsiai pasirašytų visi ŽŪR nariai ir kiekvienas žemdirbys.

Vis dėlto susidariusios situacijos vertinimas sudėtingesnis nei pateikiama populiariosios žiniasklaidos. Tie, kurie kasdienėje savo veikloje susiduria su VMVT, akcentuoja savo pozityvią patirtį bendraujant su Tarnybos pareigūnais, jų nusiteikimą ne bausti, o konsultuoti.

A.Baravyko manymu, viešojoje erdvėje problema šiek tiek hiperbolizuota, politikai ja pasinaudoja prieš Seimo rinkimus. Atsakomybę pirmiausia norima permesti Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT).

„Mes norėtume, kad ši institucija nebūtų tiek įsiūbuota, kad nebegalėtų vykdyti pagrindinės funkcijos, kuri, mūsų nuomone, yra pamatinė mūsų valstybei. Ji turi užtikrinti, kad vartotojus pasiektų saugus maistas, būtų užtikrinta ligų kontrolė, nesutriktų maisto produktų eksportas ir importas“, – primena A. Baravykas.  

Jo pastebėjimu, VMVT vadovas gauna pylos Seimo Kaimo reikalų komitete nuo Seimo narių dėl to, kad reikėtų sušvelninti smulkiesiems gamintojams, gyvulių augintojams keliamus reikalavimus, nepiktybiniam pažeidėjui sudaryti galimybę pasitaisyti, nebausti. O Seimo Aplinkos apsaugos komitetas reikalauja visiškai priešingo dalyko – vos tik nustačius pažeidimą, tuojau pat bausti. Tiek ūkinių gyvūnų, tiek ir gyvūnų augintojų laikymą reglamentuoja tas pats Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas.

„Klausimą susėdus reikia išspręsti iš pagrindų, bet VMVT neturi virsti šunų dauginimo kontrolės tarnyba“, – teigia l.e.p. ŽŪR pirmininkas. Politikų ir visuomenės dėmesį jis taip pat norėtų atkreipti į tai, kad šiai institucijai buvo sumažintas finansavimas, pridėta papildomų funkcijų. Persiplėšti neįmanoma.

Kryptį, kuria reikėtų eiti sprendžiant augintinių problemas, rodo ūkininkų patirtis: pasitikėti gyvūnų veisimo sistema – veisimo organizacijomis, į kurias susijungia veisėjai. Sėkmingai taikoma gyvūnų ženklinimo tvarka, vedamos kilmės knygos. „Formuojasi tam tikra kultūra, organizacija atsako už savo produktą – veislinį gyvulį. Tuo keliu turėtų eiti ir naminių gyvūnėlių veisėjai. Turėtų būti patvirtintos bazinės sąlygos, įvestas registravimas, šiuolaikinis ženklinimo būdas mikroschemomis“, – mintimis dalijasi A.Baravykas.

Kas stebina eksportuotojus

„Mūsų verslas susijęs su gyvūnais, VMVT viena pagrindinių institucijų, kuri kontroliuoja visą procesą. Mūsų atveju tai yra maisto sauga“, – diskusiją pratęsia Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos (LMPA) direktorius Egidijus Mackevičius.

Maisto saugos sąvoka yra plati, apima ir gyvūnų sveikatą, ir jų gerovę, ir begalę kitų reikalavimų. Vienas naujausių įvestų reikalavimų, kuris susijęs su gyvūnų gerove – į mėsos perdirbimo įmonę negali būti transportuojami gyvūnai, kurie patys nepaeina (pvz., dėl patirtos traumos). Ne paslaptis, kad šis reikalavimas ūkininkams išties nepalankus, jį siekta atšaukti.

Stebėdamas skandalo dėl gyvūnų augintinių „daugyklų“ eigą LMPA vadovas stebisi – vieni šaukia, kad VMVT kelia perteklinius reikalavimus, o kiti – kad kontrolė nepakankama, nors tokios „daugyklos“ buvo nelegalios, o VMVT nėra nei policija, nei STT ar FNTT. Tarnyba turi savo įgaliojimų ribas, negali eiti į privačią teritoriją.

„Visuomenininkus galime suprasti, bet turi būti balansas. Yra žmonės, kurie perdėtai reaguoja, per daug baiminasi. Žinoma, yra pažeidimų, piktnaudžiavimų. Bet visko suplakti ir pateikti, kad VMVT turi rūpintis tik šunų priežiūra – tikrai negalima“, – tvirtina E.Mackevičius.

Jis priduria, kad jiems, eksportuotojams, visuomenininkų kalbos apie VMVT kompetencijos stoką kelia nuostabą: „Eksportuojame į JAV, į Kiniją. Į JAV – vieni pirmųjų ES. Tokia teisė įgyjama tik tada, kai Amerikos veterinarinė tarnyba įsitikina Lietuvos veterinarinės tarnybos kompetencija“.

LMPA direktoriaus nuomonė sutampa su A.Baravyko išsakytąja taip pat ir dėl kontroliuojančios institucijos mažėjančio finansavimo. Jis parodo, koks valstybės požiūris į šią instituciją. E.Mackevičius svarsto, kad daugiau reikalauti iš VMVT galima būtų nebent kai biudžete atsirastų tam atskira eilutė.

Ūkininkai nuogąstauja

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) direktorius Mindaugas Kinderis mano, kad VMVT puolimas yra perdėtas: „Kai atvejai piktybiniai, tokie dalykai netoleruotini, reikia elgtis griežtai. Iš kitos pusės, jeigu Veterinarijos tarnyba pradės kontroliuoti kiekvieną smulkmeną, galima lengvai sužlugdyti gyvulininkystės ūkius“.

Ūkininkai nuogąstauja, kad dėl gyvūnų augintinių skandalo dar labiau nebūtų griežtinami reikalavimai ūkinių gyvūnų laikytojams. Ir dabar Lietuvoje standartai palyginti su kitomis Europos valstybėmis vieni aukščiausių. 

„Mes ir taip sunkiai konkuruojame su užsieniu, o jeigu dar pradės kelti savikainą, situacija bus dar sudėtingesnė“, – konstatuoja M.Kinderis.

Papildomi gyvūnų gerovės reikalavimai, kaip ir bet kurie nauji reikalavimai, reiškia papildomas laiko sąnaudas, investicijas. Visa tai nugula į užaugintos produkcijos savikainą. Deja, ūkininkas yra priklausomas nuo supirkėjo, perdirbėjo diktuojamų kainų. Todėl galiausiai ūkininko pajamos vis mažėja.

Žemės ūkis yra lėtas, nepaslankus verslas. Greitai neįmanoma persiorientuoti. Pasak LMGAGA direktoriaus, pirmosios pajamos iš mėsinių galvijų auginimo ateina tik po penkerių metų, todėl versle labai svarbu yra stabilumas. Tam, kuris prieš penkerius metus pradėjo verslą ir dabar planavo gauti kažkokią grąžą, kiekviena žinia apie vėl griežtinamus reikalavimus gyvūnų laikytojams (dabar dėl mėšlo, srutų tvarkymo) yra itin skaudi, nusvarina rankas.

Asmeninė patirtis įsigyjant gyvūnėlius

Ūkininkai augina ne tik ūkinius gyvūnus – dažnas jų taip pat mėgaujasi ir dailių naminių gyvūnų draugija.

Asmeninė patirtimi pasidalijo Lietuvos avių augintojų asociacijos (LAAA) pirmininkė Gintarė Kisielienė bei Lietuvos vidutinių pieno gamintojų asociacijos (LVPGA) pirmininkė Renata Vilimienė. Jos neslėpė, jog išviešinta „daugyklų“ problema joms nėra staigmena. Apie gyvūnėlių daugintojus savo klientus perspėja patys veisėjai, kurie brangina savo gerą vardą.

LAAA pirmininkė G.Kisielienė tarp savo vadovaujamos asociacijos ir gyvūnų augintojų veisėjų veiklos mato daug bendro. Ir vieni, ir kiti susiduria su vadinamaisiais gyvūnų daugintojais, kurie iškreipia rinką, nesilaiko veislės standartų. Apgailestauja, kad tokiems veislinės vertės neturintiems, tik panašiai į veislinius atrodantiems gyvūnams atsiranda pirkėjų, kurie susigundo mažesne kaina.

„Koks jis grynaveislis, jei be kilmės įrodymo. Turi būti sertifikatas, patvirtintas asociacijos spaudu, nurodyta kilmė – tėvai, seneliai. Veisėjas rūpinasi ligų prevencija“, – aiškina G.Kisielienė.

Veislininkystės darbas yra ilgas ir kruopštus. Dalyvaujama parodose, atliekami genetiniai tyrimai. Visa tai veisėjui kainuoja, tačiau užtikrina ne tik būdingą eksterjerą, bet ir gyvūno sveikatingumą, būdo savybes. Gyvūnas be kilmės dokumentų neatsitiktinai yra daug pigiau parduodamas, jis gali turėti genetinių ligų, kryžmintas su broliais ar seserimis, agresyvus.

Su tuo prisipažįsta susidūrusi LVPGA pirmininkė R.Vilimienė – buvo gavusi dovanų šuniuką, pirktą be kilmės dokumentų, ir ilgainiui jis apsirgo epilepsija, gyveno trumpai. Kitą šuniuką šeima rinkosi labai atidžiai. Tačiau pirmajame pasirinktame registruotame veislyne labai nusivylė – pamatė, kokiomis prastomis sąlygomis laikomi gyvūnai. Papriekaištavo savininkui, tačiau jo sąžinės stygų nesuvirpino – žmogus atrėžė nieko nebijantis.

Norimos veislės šuniuką ūkininkų šeima įsigijo, žinoma, iš kito veisėjo. Įsitikino, jog šis suinteresuotas gyvūną parduoti tik atsakingam žmogui. Pirmasis susitikimas buvo skirtas pokalbiui apie tai, kokiam tikslui ieškomas šuniukas, ar ketinama jį naudoti veisimui. Jeigu veistų, turėtų papildomai atlikti genetinius tyrimus, vežti į parodas. Veisėjas išsamiai informavo apie priežiūrą – maudymą, auklėjimą ir kita. Paprašė skambinti prireikus veterinaro rekomendacijos ar kilus kitam klausimui. Turėdama galimybę palyginti veisėjus ir daugintojus, R.Vilimienė teigia, jog palaiko gyvūnų augintinių teisių gynėjų pareiškimus.

Sistemoje turi įvykti svarbių pokyčių

Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos (LVGA) prezidentas dr. Audrius Kučinskas tai, kas dabar vyksta, siūlo vertinti atsargiai, nes kartais aktyvistai išties perlenkia lazdą. Tačiau problemą jis vertina rimtai ir turi vertingų įžvalgų bei pasiūlymų.

Gyvūnų teisių gynėjams, kurie pyksta, kad VMVT legalizuoja „daugyklas“, ekspertas paaiškina, kodėl tai daroma: tik įregistravus tokias vietas, jas galima pradėti nuolat kontroliuoti.

Turi jis atsakymą ir į kritiką, kad VMVT nedirba savaitgaliais: ne savaitgaliais veisia šuniukus, o nuolat; kas keisis, jei bus sureaguota šeštadienį ar sekmadienį? Kas kita, kai yra kankinimo, žiauraus elgesio atvejai. Tuomet reaguoja policija, įsijungia ir VMVT.

Dr. A.Kučinskas įsitikinęs, jog gyvūnų augintinių laikymo kultūra gali ir turi gerokai pakilti, tam pirmiausia reikėtų įteisinti kilmės įrodymą: „Veisliniai gyvūnai kilmingi ir brangūs, jie turi turėti pagrįstą genetinę kilmę. Pavyzdžiui, mėsiniai galvijai neparduodami be kilmės įrodymo. Net keista, kad sugebame įteisinti kilmės įrodymą ūkinių gyvūnų, kurie galiausiai bus paskersti, nėra siekiama jų ilgaamžiškumo. O augintiniai mus ilgai turi džiuginti! Tai būtų didelis žingsnis į priekį – įteisinti kilmės įrodymą. Pirkdamas šuniuką su kilmės dokumentu žmogus garantuotas, kad tas šuniukas kilmingas“.

Pasak LVGA prezidento, panašu, kad bus įteisintas dar vienas svarbus dalykas – vadinamasis veterinarinis patikrinimas, kuris dabar yra įprastas žirgų sektoriuje: parduoti galima tik veterinarui savo parašu patvirtinus, jog gyvūnas yra sveikas – neturi genetinių apsigimimų. Pirkėjui tai papildomai kainuoja, tačiau rezultatai viršija lūkesčius.

Kitas dalykas – kaip spręsti problemas gyvūnų teisių pažeidimų atvejais. Vienas tokių galvosūkių yra laikinos globos vietos. Esama teisinė bazė apie tokius atvejus nieko nesako. „Sistemoje turi įvykti dar daug pokyčių, kol, įvykus negražiam atvejui (labai tikiuosi, jų sumažės), atvažiuos komisija, gyvūnus paims laikinai globai. Įrodęs, kad gali kitaip tvarkytis, žmogus juos galės vėliau susigrąžinti“, – pastebi dr. A.Kučinskas. 

Žmonių supratimas apie gyvūnus labai skiriasi: vienam atrodo, kad šunį šerti šokoladu yra gerai, kitam – kad normalu šunį rišti grandine prie būdos. LVGA prezidento įsitikinimu, žmonių švietimas yra būtinas, ir tuo turėtų užsiimti gyvūnų globėjų asociacijos: „Matau tokią ateitį: prieglaudose mažės šuniukų. Bet žmonės vis tiek aukoja. Tai likutiniai pinigai gali būti investuojami į švietėjišką veiklą. Parkuose, aikštėse, gatvėse renginiuose savaitgaliais. Čia aš matau prieglaudų veiklą, o ne naktimis šmirinėti ir bausti“.

Dr. A.Kučinskas turi dar vieną įdomų siūlymą, kuris, tikisi, bus išgirstas politikų – įvesti gyvūno augintojo pasą: „Iš ūkininkų reikalaujama, kad jie išklausytų tam tikrą valandų skaičių kvalifikacijos tobulinimo kursuose. Apie gyvūnų gerovę, gyvūnų ligas, laikymo galimybes ir kt. Tačiau šuniuką nusipirkti arba įsigyti arklį (!) miesto vaikui labai paprasta. Todėl sakau, kad turėtų būti augintojo pasas – žmogus išklausytų tam tikrą kursą, įgytų bent pirminių žinių, ką reiškia turėti gyvūną, atsakyti už jo gyvybę“.

Yra priemonių, kurių VMVT galėtų imtis ir be Seimo ar Vyriausybės įsikišimo – kaip reaguoti į operatyvinius pranešimus apie incidentus savaitgaliais ir šventinėmis dienomis, spręsti problemą, kad VMVT inspektoriai negali vertinti gyvūnų būklės, nėra praktikai.

Pasak eksperto, kiekviename VMVT departamente, kurių visoje Lietuvoje yra 10, galima suburti budėjimo grupes, į jas įtraukti ir policijos atstovą bei privatų veterinarijos gydytoją. Tokios grupės savaitgaliais budėtų 4-5 ar 6 rajonus apimančiuose departamentuose. Praktikas veterinaras vertintų gyvūnų sveikatą, budintis Tarnybos inspektorius – gyvūnų gerovę (LSMU Veterinarijos akademijos mokslininkai kuria algoritmą, kaip vertinti gyvūnų gerovę pagal tam tikrą klausimyną: jį užpildžius gaunama atitinkama išvada, nelieka erdvės interpretacijoms), o policijos atstovas kontroliuotų, kad nekiltų konfliktas. LVGA prezidentas pasikalbėjęs su kolegomis teigia susidaręs nuomonę, jog toks darbo grupių modelis yra perspektyvus: „Veterinarijos gydytojai sakė, kad su malonumu dalyvautų!“

Share via
Copy link
Powered by Social Snap